Bendratis lietuvių kaip antrojoje kalboje

Anotacija

Galvojant apie lietuviškai kaip antrąja kalba kalbančius užsieniečius viena pirmųjų iškylančių ypatybių yra perdėtas bendraties formos vartojimas ten, kur jos lietuviškai neturėtų būti. Remiantis bendra lietuvių kaip antrosios kalbos veiksmažodžio sistemos įsisavinimo analize buvo matyti, kad bendraties formos įsisavinimas iš pirmo žvilgsnio atrodo beveik nekintantis: vos pradedantys kalbėti lietuviškai užsieniečiai bendraties formų vartoja panašų kiekį kaip ir pažengę kalbėtojai. Šiame straipsnyje išsamiai analizuojama, kaip lietuviškai kalbantys skirtingų kalbėjimo lygmenų užsieniečiai vartoja bendraties formą, kokiomis funkcijomis, kokiuose kontekstuose ir ar iš tiesų įsisavinimo raidoje nėra jokio pokyčio. Ištyrus tampa aišku, kad nepaisant kiekybinio bendraties formų vartojimo panašumo skirtingose įsisavinimo atmainose, vartojimas iš esmės pasikeičia kokybiškai. Negana to, paaiškėja, kad net ir bazinės atmainos kalbėtojai, dažnai bendraties formą vartojantys kaip pamatinę veiksmažodžio formą, taigi ir predikatui reikšti vietoje asmenuojamosios formos, niekada tokiu būdu nevartoja modalinių veiksmažodžių bendraties, o jų pasakymai, kuriuose bendraties forma vartojama pagal tikslinės lietuvių kalbos sistemą, yra kaip tik modalinių veiksmažodžių + bendraties konstrukcijos. Straipsnyje taip pat analizuojama, kokios, kada ir kaip pradedamos vartoti kitos konstrukcijos su bendratimi pobazinėje įsisavinimo atmainoje.