Glottochronology and its application on the Balto-Slavic languages

Anotacija

GLOTOCHRONOLOGIJA IR JOS TAIKYMAS BALTŲ IR SLAVŲ KALBOMS

Santrauka

Studijos tikslas – pamėginti nustatyti baltų ir slavų kalbų nuoseklios dezintegracijos absoliučiąją chronologiją. Šiam tikslui taikomas vadinamosios rekalibruotos glotochronologijos metodas, išplėtotas Sergejaus Starostino.

Tyrimas įgalino gauti tokių rezultatų:

1. Protoslavų dialektas išsikristalizavo 13 a. pr. Kr. protobaltų dialektinio kontinuumo pietiniame pakraštyje. Jį galima lokalizuoti plote nuo Silezijos iki centrinės Ukrainos ir tapatinti su vadinamąja Trzinieco-Komarovo kultūra.
2. Tarp 9 ir 7 a. pr. Kr. protoprūsų kalba atsiskyrė nuo centrinio baltų dialekto, kuriam šiandien atstovauja lietuvių ir latvių kalbos. Tai koreliuoja su lavonų deginimo papročio atsiradimu Baltijos jūros pietiniame krante, rytų Pabaltijyje liekant mirusiųjų laidojimui žemėje.
3. Pirmasis slavų dialektinio kontinuumo skilimas, datuojamas 6 a. pirmuoju trečdaliu ir sietinas su rytų slavais, turbūt atstovaujančiais seniesiems Antams ir bulgarams-makedonams. Šį atsiskyrimą galėjo sąlygoti avarai, nuo 658 m. gyvenę žemutinio Dono areale, arba kuri nors rytų germanų gentis – gotai, gepidai ar abi.
4. Beveik tuo pačiu metu, apie 600 m., latvių protėviai atsiskyrė nuo lietuvių protėvių. Dėl vadinamųjų „Pogańske gwary z Narewu“ laikomasi W. P. Schmido (1986) išvados, kad žinomas žodynėlio fragmentas yra lietuvių, latvių ir šiaurės rytų jidiš kalbų mišinys. Taigi baltų dialektologijos požiūriu minimojo paminklo siejimą su jotvingiais reikia atmesti.
5. Apie 720–740 m. suskilo  pietvakarių slavai. Vakarų slavai atsiskyrė 10 amžiuje, pietų slavai – apie 960 m., o rytų slavai tik 12 amžiuje. Ypatinga yra polabų kalbos padėtis: atrodo, kad ji atskilo nuo pietvakarių slavų kontinuumo dar prieš jo skaidymąsi, jei ne anksčiau.