The accentual type *vèdō, *vedetı̍ and the origin of mobility in the Balto-Slavic verb

Anotacija

KIRČIAVIMO TIPAS *vèdō, *vedetı̍ IR BALTŲ-SLAVŲ VEIKSMAŽODŽIO KIRČIO MOBILUMO KILMĖ

Santrauka

Baltų-slavų kalbų kirčio „mobilumu“ vadinamas savitas kaitomų žodžių kirčiavimo būdas, kai kirtis šokinėja iš pradinio skiemens vienose formose (pvz., daugumos vardažodžių nom. pl., veiksmažodžių 1 sg. praes.) į galinį skiemenį kitose (pvz., vardažodžių nom. sg., veiksmažodžių 3 sg. praes.) Šiame straipsnyje siekiama probleminę veiksmažodžių kirčio mobilumo kilmę paaiškinti panašiai kaip ir lengviau suprantamą vardažodžių kirčio mobilumą. Vardažodžių kirčio mobilumas, istoriškai siejamas su kirčiuotos priesagos kamienais, yra morfologizuotas „Saussure’o-Pederseno dėsnio“ (SPD) – garsų pakitimo, pagal kurį paveldėtasis kirtis (žymimas /x̍/) buvo atitrauktas per vieną skiemenį žodžio pradžios link iš vidinių trumpųjų atvirų skiemenų, – refleksas. SPD rezultatas buvo „kraštinis žodžio pradžios kirtis“, čia žymimas /x̀/ (pvz., mobiliųjų kamienų nom. pl. *dùkteres (< *-te̍r-es), *mìntei̯es (< *-e̍i̯-es), fonetiškai kontrastavęs su pastovaus kirčiavimo kamienų paveldėtu žodžio pradžios „in situ“ kirčiu (pvz., nom. pl. *ge̍nās (< *-aH-es) ‘žmonos’). Veiksmažodžių atveju, kur kirčio mobilumas siejamas su istoriniu šakniniu kirčiavimu, kirčio vietą lėmė žodžio ilgis. Mobiliojoje esamojo laiko paradigmoje triskiemenės formos buvo kirčiuojamos galūnėje (*vedesı̍, *vedetı̍ ir t. t.); dviskiemenėms formoms (1 sg. *vèdō, 2 sg. impf. (= slavų aor.) *vèdes ir t. t.) buvęs būdingas kraštinis žodžio pradžios kirtis ir jos atitraukdavusios kirtį į prieš tai einantį preverbą ar kitą proklitinį elementą (*prò vedō, *nè vedō ir t. t.). Pagal siūlomą analizę kirčiavimo modelis *vèdō, *vedetı̍ kildinamas iš „preverbas + veiksmažodis“ tipo junginių. Šiuose junginiuose paveldėtieji *ne ve̍dō, *ne ve̍deti iš pradžių virto *nè vedō, *nè vedeti dėl SPD; po SPD veikimo keturskiemenis *nè vedeti tapo *ne vedetı̍ dėl garsų dėsnio („Proto Vasiljevo-Dolobko dėsnio“), pagal kurį x̀₁ … x_n virto x₁ … x̍_n, kai n ≥ 4. Iš *nè vedō, *ne vedetı̍ (*prò vedō ir t. t.) būdingas dvipolis modelis buvo išplėstas ir paprastiesiems veiksmažodžiams, dėl to atsirado iš paliudytų formų rekonstruojamas *vèdō, *vedetı̍. Veiksmažodžių kamienuose, kuriuose pirmasis skiemuo buvęs uždaras (pvz., dauguma i̯e/o­ prezentų) arba kuriuose paveldėtasis kirtis buvęs vidiniame skiemenyje (pvz., nazaliniai prezentai), sąlygų SPD veikti nebuvo ir mobilumas neatsirado.