Zapożyczenia litewskie dotyczące człowieka w gwarach polskich na Litwie. Aspekt semantyczny i etnolingwistyczny

Anotacija

ŽMOGŲ APIBŪDINANTYS LIETUVIŠKI SKOLINIAI LIETUVOS LENKŲ TARMĖSE. SEMANTINIS IR ETNOLINGVISTINIS ASPEKTAS

Santrauka

Lietuvos lenkų tarmėse į žmogaus semantinį lauką patenkantys lituanizmai sudaro apie 24 procentus skolinių iš lietuvių kalbos. Ypač gausūs emocionalizmai ir ekspresy­vizmai, pasitelkiami žmogui įvertinti tais atvejais, kai šis neatitinka tam tikroje socialinėje grupėje įsigalėjusių normų ir grožio kanono.

Kai kurie tirti leksikos vienetai yra bendri tarminei ir šnekamajai lenkų kalbai bei lie­tuvių kalbai, (pvz., dryblas „aukštas žmogus“, tarmėse dar ir „žioplys“, liet. dribla, driblia; kurdupel, kurdupelek „žemo ūgio žmogus“, liet. kurdupelis, kartupelis „bulvė; neūžauga, susitraukęs žmogus“); taip pat rasta labai išplitusių žodžių, vartojamų lenkų kalbos tar­mėse Lietuvoje ir baltarusių bei rusų tarmėse (pvz., kurstać ir iš šio žodžio sudarytos priešdėlių pod-, wy- (pa-, iš-) formos, kurių reikšmė „raginti, skatinti“, balt. крстаць iš liet. kurstyti „dėti į ugnį kuro“, prk. „raginti, skatinti, žadinti, įkalbinėti, siundyti“). Šie lituanizmai yra prigiję slavų kalbose ir labai praverčia įvairių žmogaus išvaizdos ir psichi­kos aspektų konceptualizavimui.

Aptariamas žodyno sluoksnis semantiškai gana įvairus. Čia randama stilistiškai kono­tuotų žodžių, kuriais žmogus priskiriamas tam tikrai kategorijai pagal jo kūno ypatumus: a) nuo normos nukrypstantį ūgį ir akivaizdžius kūno defektus (pvz., kliszawy „šleivas, šleivakojis“, kupraty „kuprotas“; b) vaikščiojimo būdą (tupotać / tupiniać (tupenti) „eiti smulkiais žingsneliais, bidzenti“; c) aplaidžią išvaizdą (murziak, liet. murzius „išsitepęs, nešvarus (apie vaiką)“, sutra, liet. sutra, „netvarkinga, nevalyva moteris“ ir kt. Išskirtini ir žmogaus proto gebėjimus pagal jo elgesio racionalumą vertinantys žodžiai (kiemny „išmanus, nuovokus“ liet. kieminti „orientuotis, numanyti, jausti“, kwajszas „kvailas, žio­plas“), būdą ir įvairius įpročius nusakantys žodžiai, pvz., polinkį į plepumą (sakotucha „čiulbuonėlė“). Žmogų apibūdinančiame semantiniame lauke yra ir afektonimų (giarut­ka „mieloji, mylimoji“) bei pravardžių, vartojamų kitiems, arba svetimiesiems, pavadinti (klaus'ik „lietuvis“), ir neutralių leksemų, pavyzdžiui, kūno dalių pavadinimų (kulsza „šlaunis“, pirst „pirštas“). Ekspresyvūs yra tik lytiškumo sferai priskiriami žodžiai (bibis / bibas „penis“, putia / put’ka / putiulka „pudmen muliebre“, szykna „užpakalis“).

Lituanizmų reikšmių kitimas, palyginti su pirminėmis leksemomis, rodo stiprų jų atropocentrizmą. Šalia pagrindinių skolinių reikšmių lenkų tarmėse yra atsiradę nemažai šalutinių, kurios šnekamojoje kalboje labai nuodugniai charakterizuoja žmogų. Pastebė­tas ir stilistinių registrų pasislinkimas bei pirminės neutralios žodžio reikšmės pasikei­timas: pasiskolinusioje kalboje žodis įgauna emocinį krūvį arba skolinamasi būtent tik emocinė reikšmė (liet. polisemiškas žodis kerėpla „išsikerojęs, išsišakojęs medis, krūmas; nepatogus daiktas; nerangus žmogus, nevėkšla“ → lenk. tarm. kiarepła, paniekinamai „nevėkšla“).

Kodėl būtent lituanizmais lenkų tarmėse Lietuvoje paprastai konceptualizuojamas žmogus? Lietuvių šnekamosios kalbos ir tarmių leksika yra be galo turtinga ir išraiški (tai akivaizdu iš kunigo Antano Juškos žodynų), ypač gerai tinkanti reikšti įvairias emocijas ir vertinimus, todėl natūralu, kad joje slypintys neišsemiami įvairių formų ir prasmių re­sursai pasitelkiami skirtingomis kalbomis kalbančių žmonių apibūdinti pasaulio sąrangą įvairiose egzistencinėse situacijose.