Zapożyczenia litewskie dotyczące człowieka w gwarach polskich na Litwie. Aspekt semantyczny i etnolingwistyczny
Anotacija
ŽMOGŲ APIBŪDINANTYS LIETUVIŠKI SKOLINIAI LIETUVOS LENKŲ TARMĖSE. SEMANTINIS IR ETNOLINGVISTINIS ASPEKTAS
Santrauka
Lietuvos lenkų tarmėse į žmogaus semantinį lauką patenkantys lituanizmai sudaro apie 24 procentus skolinių iš lietuvių kalbos. Ypač gausūs emocionalizmai ir ekspresyvizmai, pasitelkiami žmogui įvertinti tais atvejais, kai šis neatitinka tam tikroje socialinėje grupėje įsigalėjusių normų ir grožio kanono.
Kai kurie tirti leksikos vienetai yra bendri tarminei ir šnekamajai lenkų kalbai bei lietuvių kalbai, (pvz., dryblas „aukštas žmogus“, tarmėse dar ir „žioplys“, liet. dribla, driblia; kurdupel, kurdupelek „žemo ūgio žmogus“, liet. kurdupelis, kartupelis „bulvė; neūžauga, susitraukęs žmogus“); taip pat rasta labai išplitusių žodžių, vartojamų lenkų kalbos tarmėse Lietuvoje ir baltarusių bei rusų tarmėse (pvz., kurstać ir iš šio žodžio sudarytos priešdėlių pod-, wy- (pa-, iš-) formos, kurių reikšmė „raginti, skatinti“, balt. крстаць iš liet. kurstyti „dėti į ugnį kuro“, prk. „raginti, skatinti, žadinti, įkalbinėti, siundyti“). Šie lituanizmai yra prigiję slavų kalbose ir labai praverčia įvairių žmogaus išvaizdos ir psichikos aspektų konceptualizavimui.
Aptariamas žodyno sluoksnis semantiškai gana įvairus. Čia randama stilistiškai konotuotų žodžių, kuriais žmogus priskiriamas tam tikrai kategorijai pagal jo kūno ypatumus: a) nuo normos nukrypstantį ūgį ir akivaizdžius kūno defektus (pvz., kliszawy „šleivas, šleivakojis“, kupraty „kuprotas“; b) vaikščiojimo būdą (tupotać / tupiniać (tupenti) „eiti smulkiais žingsneliais, bidzenti“; c) aplaidžią išvaizdą (murziak, liet. murzius „išsitepęs, nešvarus (apie vaiką)“, sutra, liet. sutra, „netvarkinga, nevalyva moteris“ ir kt. Išskirtini ir žmogaus proto gebėjimus pagal jo elgesio racionalumą vertinantys žodžiai (kiemny „išmanus, nuovokus“ liet. kieminti „orientuotis, numanyti, jausti“, kwajszas „kvailas, žioplas“), būdą ir įvairius įpročius nusakantys žodžiai, pvz., polinkį į plepumą (sakotucha „čiulbuonėlė“). Žmogų apibūdinančiame semantiniame lauke yra ir afektonimų (giarutka „mieloji, mylimoji“) bei pravardžių, vartojamų kitiems, arba svetimiesiems, pavadinti (klaus'ik „lietuvis“), ir neutralių leksemų, pavyzdžiui, kūno dalių pavadinimų (kulsza „šlaunis“, pirst „pirštas“). Ekspresyvūs yra tik lytiškumo sferai priskiriami žodžiai (bibis / bibas „penis“, putia / put’ka / putiulka „pudmen muliebre“, szykna „užpakalis“).
Lituanizmų reikšmių kitimas, palyginti su pirminėmis leksemomis, rodo stiprų jų atropocentrizmą. Šalia pagrindinių skolinių reikšmių lenkų tarmėse yra atsiradę nemažai šalutinių, kurios šnekamojoje kalboje labai nuodugniai charakterizuoja žmogų. Pastebėtas ir stilistinių registrų pasislinkimas bei pirminės neutralios žodžio reikšmės pasikeitimas: pasiskolinusioje kalboje žodis įgauna emocinį krūvį arba skolinamasi būtent tik emocinė reikšmė (liet. polisemiškas žodis kerėpla „išsikerojęs, išsišakojęs medis, krūmas; nepatogus daiktas; nerangus žmogus, nevėkšla“ → lenk. tarm. kiarepła, paniekinamai „nevėkšla“).
Kodėl būtent lituanizmais lenkų tarmėse Lietuvoje paprastai konceptualizuojamas žmogus? Lietuvių šnekamosios kalbos ir tarmių leksika yra be galo turtinga ir išraiški (tai akivaizdu iš kunigo Antano Juškos žodynų), ypač gerai tinkanti reikšti įvairias emocijas ir vertinimus, todėl natūralu, kad joje slypintys neišsemiami įvairių formų ir prasmių resursai pasitelkiami skirtingomis kalbomis kalbančių žmonių apibūdinti pasaulio sąrangą įvairiose egzistencinėse situacijose.
Svetainės turinį galima naudoti nekomerciniais tikslais, vadovaujantis CC-BY-NC-4.0 tarptautinės licencijos nuostatomis.