Vienaskaitos pirmojo ir antrojo asmens klitinių įvardžių formos XVI a. lietuvių kalbos raštuose

Anotacija

Šiame straipsnyje pagal kai kuriuos kriterijus, taikomus bet kokios kalbos klitikams nustatyti (pvz.: Aikhenvald 2002; Riet Vos 1991—1995), išsamiai analizuojamos XVI a. lietuvių kalbos raštuose užfiksuotos klitinių įvardžių formos. Ankstesni darbai rodo, kad be tam tikrų kriterijų kai kurie dalykai, pavyzdžiui, ypač klitikams svarbi aptarti pozicija sakinyje, lieka neaiškūs (plg. Petit 2010, 286). Pasirinkti klitinių įvardžių analizės ir aprašo principai leidžia įvertinti šių formų vartoseną ir kiekviename šaltinyje, ir palyginti juos tarpusavyje.

Analizės rezultatai rodo, kad Wackernagelio pozicijoje užfiksuotų klitinių įvardžių formų yra 1,2 procento, prie veiksmažodžio besišliejančių klitinių įvardžių formų — 11 procentų ir 87,8 procentai formų galimi vertinti dvejopai — ir kaip Wackernagelio pozicijos, ir kaip prie veiksmažodžio besišliejančios klitinių įvardžių formos, t. y. labai didelė Wackernagelio pozicijos atvejų yra po veiksmažodžio.

Pastebėta, kad jei slavų kalbose klitiniai įvardžiai neina antrojoje sakinio pozicijoje, tada beveik visada šliejasi po veiksmažodžio formos (Gribble 1998, 194—195). Manoma, kad senoji bažnytinė slavų kalba tradiciškai paiso Wackernagelio dėsnio (Lunt 2001, 77), tačiau aiškiai rodo ir klitinių įvardžių polinkį eiti greta veiksmažodžio (Migdalski 2006, 167—169). Taigi panašiai, kaip ir slavų kalbose, XVI a. lietuvių kalbos senuosiuose raštuose klitiniai įvardžiai rodo stiprią tendenciją eiti greta veiksmažodžio lyčių (plg. Petit 2010, 289—290), nors yra atvejų, kurie galimi vertinti ir kaip einantys Wackernagelio pozicijoje.