Dar kartą apie lie. auka kilmę

Anotacija

Straipsnyje parodoma, kad aukauti ‘sacrificāreʼ, auka ‘sacrificiumʼ, aukuras kilmė siekia XIX amžių – tai Simono Daukanto perdirbiniai ir naujadarai. Žodžiui aukuoti „sūpuoti, kiloti“ kontekstinę reikšmę „atlikti žydų pakeliamąją auką“ suteikė Bretkūno Biblijos redaktoriai. Siekiama parodyti, kad Daukantas pasinaudojo šia specifine reikšme pavartotu aukuoti ir jo vediniu aukavimas – juos kaip pakaitalus slavizmams apieravoti, apiera jis veikiausiai ėmė iš Milkaus žodyno. Veiksmažodžio bendratį Daukantas nesąmoningai perdirbo, o patį žodį savitai perinterpretavo – aukauti jis įžvelgė kitokią įvardijamo veiksmo motyvaciją – dievų raminimą, maldymą (atnašavimo tikslą, ne būdą). Tą rodo specifinis aukauti junglumas, sutampantis su maldyti, raminti valentingumu, bei kai kurie Daukanto žodžių sugretinimai. Tačiau jau Istorijoje žemaitiškoje, kurioje buvo pirmąkart pavartotas Daukanto perdirbinys aukauti, pasitaikė ir kitoks (toks pat kaip dabartinėje kalboje) šio veiksmažodžio valentingumas – jį sąlygojo sinonimiškų slavizmų apiera, apieravoti poveikis. Straipsnyje aptariama naujadarų auka, aukas ir aukuras daryba.