Dėl vienos neaiškios M. Daukšos katekizmo glosos interpretacijos

Anotacija

Rengdamas spausdinti fotokopinį Mikalojaus Daukšos 1595 m. katekizmo (toliau – DK) leidimą, susidūriau su keliomis nevienodai interpretuojamomis teksto glosomis. Išspausdinto fotokopinio leidimo įžanginiame straipsnyje „1595 m. katekizmas ir jo leidimai“ mėginau tas glosas aiškinti. Tačiau beskaitant jau išspausdintą tą leidimą kilo ir naujų minčių dėl vienos tokios glosos, būtent dėl Mudrusiaks ißmintingas, esančios leidinio 134 puslapio paraštėje.

Ši glosa prirašyta ne prie tos teksto dalies, kurioje reiškiamas mokinio (= Mokitinio, Mo) atsakymas į mokytojo (= Mistro, M) klausimą „Kaſg yra Jėzus Christus?“, – „Yra ſunús Diewo teip galis / teip geras teip ißmintingas... [mano pabraukta. – J. P.], o ties minėtu klausimu kaip šio būdvardžio sinoniminis variantas (lenkiškojo originalo mądry atitikmuo).

Nei 1886 m. Eduardo Volterio paskelbtame DK leidime, nei 1929 m. Ernsto Sittigo volteriškojo leidimo perspaude minėta glosa nebuvo komentuojama. Bene pirmasis ją, kaip būdvardžio išmintingas paralelizmą, suskaidęs į du žodžius – mudru ir seks, bet prie jų skliausteliuose prirašęs klaustuką (?), savo straipsnyje „Leksiniai paralelizmai Daukšos katekizmo (1595) kalboje“ bandė aiškinti Jonas Kruopas. Kaip matyti, dėl tokio skaidymo ir kalbamosios glosos atstatymo ir pats straipsnio autorius yra abejojęs.

1995 m. leidime transliteruotinio teksto išnašoje palikta nesuskaidyta glosa: Mudrusiakś (p. 135), nes man tuomet rodėsi J. Kruopo interpretacija semantiškai nelabai motyvuota. Dabar esu linkęs sutikti su ja, t. y. manau, kad ši glosa yra dviejų grafiškai neatskirtų žodžių mudrus (būdvardžio įnagininko formos) ir sekti (veikiamosios rūšies būtojo laiko dalyvio formos sekęs) junginys. Antrojo žodžio rašyba siaks atspindi M. Daukšos tarmei būdingą balsio [e] po [s] suužpakalintą tartį.

Kaip matyti iš 1995 m. leidime pridėto lenkiško originalo teksto (p. 478), kalbamoji glosa pateikta vietoj žodžio mądry „išmintingas“ (todėl paraštėje prie jos ir prirašytas ißmintingas). Tačiau būdvardis mudrus kituose lietuviškuose raštuose tokia reikšme neužfiksuotas. Jono Bretkūno Biblijoje jis pavartotas „akylo, budraus“ reikšme (Todiel búkiet múdrus ˪búdekit˥ atmindami. iog... ApoD 20,31), kurio vietoje vokiškame originale yra atitikmuo wachsam. Merkelio Petkevičiaus 1598 m. katekizme (PK) jis turi „pasipūtęs, išpuikęs“ (lenkiškame tekste – pyßny) reikšmę: „…pabuds nuog ſmerties / […] ćiert mudr / pikt / ſtiprrey pergałeia…“ „...gdy ʒ śmierći ocućił […] mocarʒá pyßnego mocą ſwą ʒwyćiył…“

Didžiajame Lietuvių kalbos žodyne (LKŽ 8) žodis mudrus „išmintingo“ reikšme neužfiksuotas, nors jame apstu kitomis reikšmėmis pateiktų pavyzdžių ne tik iš įvairių raštų, bet ir iš tarmių. „Pasipūtusio, išpuikėlio“ reikšmei atsirasti PK galėjo turėti įtakos ir bažnytinės rytų slavų kalbos vartosena, kurią savo lenkų kalbos žodyne yra paminėjęs M. Samuelis Bogumilas Lindė („PYSZNY [Eccl. кичливый, узорочный“). Šiaip ar taip, minėtame J. Kruopo straipsnyje esanti DK glosos Mudrusiaks dvižodė interpretacija Mudru (i. sg.) +  siakś (= ſeks) dabar rodosi įtikimiausia. J. Kruopo pateiktoje antrojo žodžio galūnėje stinga tik dvitaškio ženklelio, kuris galėjo rastis dėl spaustuvės kaltės vietoje akūto formos ženklo, retkarčiais pasitaikančio ir kitais atvejais (pvz., praeis. 3 vʒrakinaś 114₁₉, inf. biłôtiś 172₄, n. sg. anaś 174₁₄, dáiktaś 210₃, g. sg. garbeś 226₆, a. pl. tś 258₁₉ ir kt.).