Rodomojo įvardžio šìtas, šità vartosena kai kuriose rytų aukštaičių uteniškių pašnektėse

Gintarė Judžentytė-Šinkūnienė

Anotacija


Šiame straipsnyje analizuojami egzoforiškai vartojamo rodomojo įvardžio šìtas, šità vartosenos atvejai rytų aukštaičių pašnektėse, bandoma nustatyti, kada ir kodėl jis vartojamas kontekstuose, kuriuose labiau tikėtinas vadinamasis ‘tolimojo’ rodymo įvardis tas. Tyrimui pasirinktos kelios pašnektės: Obelių, Juodupės, Jauneikių, Stočkų. Surinkus, įvertinus ir išanalizavus medžiagą, paaiškėjo, kad fizinis atstumas (šiuo atveju – artumas) nuo kalbėtojo nėra vienintelis veiksnys, lemiantis rodomojo įvardžio šìtas, šità pasirinkimą. Tiesioginės komunikacijos akte tolimų objektų / subjektų užkodavimą vadinamuoju artimojo rodymo įvardžiu labai dažnai lemia lengvas referento atpažįstamumas adresato atžvilgiu, t. y. kalbėtojo manymas, kad kontekste yra pakankamai užuominų, padėsiančių adresatui identifikuoti objektą / subjektą.


DOI: 10.15388/baltistica.54.2.2399

Visas tekstas: PDF

Creative Commons License
Svetainės turinį galima naudoti nekomerciniais tikslais, vadovaujantis CC-BY-NC-4.0 tarptautinės licencijos nuostatomis.