Häufigkeit der Phoneme und die phonologische Wertung der litauischen Diphtonge
Anotacija
FONEMŲ DAŽNUMAI IR LIETUVIŲ KALBOS DVIBALSIŲ FONOLOGINĖ INTERPRETACIJA
Santrauka
Bendrinės lietuvių kalbos fonemų dažnumų tyrimas, atliktas atsižvelgiant į visas galimas dvibalsių fonologines interpretacijas, labiausiai remia požiūrį, pagal kurį sutaptiniai dvibalsiai [ie, uo] laikomi savarankiškomis fonemomis, o sudėtiniai dvibalsiai – balsis + /j, v/ tipo junginiais. Tik taip vertinant dvibalsius gaunamas fonemų dažnumų grafikas, artimas eksponentinėms Zipfo kreivėms, vaizduojančioms kitų kalbos elementų dažnumą rišliuose tekstuose. Kitais atvejais – ypač kai visi dvibalsiai traktuojami kaip balsis + balsis tipo fonemų grupės – dažnumų grafikai labai skiriasi nuo kalbamųjų kreivių.
Statistines išvadas remia ir įvairūs kiti lingvistiniai bei psicholingvistiniai argumentai (išorės sandhio reiškiniai, mažaraščių rašybos polinkiai ir pan.).
Straipsnyje pirmą kartą pasinaudota originaliais Platelių šnektos tyrimais, atliktais savamokslio kalbininko Liudviko Razmos. Iš jų taip pat matyti, kad šiaurės žemaičiai [ie, uo] intuityviai suvokia kaip atskirus balsius, o sudėtinius dvibalsius – kaip junginius balsis + /j, v/.
Svetainės turinį galima naudoti nekomerciniais tikslais, vadovaujantis CC-BY-NC-4.0 tarptautinės licencijos nuostatomis.