A new interpretation of the syllable tones in Doric Greek

Anotacija

NAUJA DORIEČIŲ PRIEGAIDŽIŲ INTERPRETACIJA

Santrauka

Senosios graikų kalbos doriečių dialekto kirčiavimas, fragmentiškai paliudytas senovės filologų veikaluose ir doriečių poetų papirusuose, skiriasi nuo klasikinės graikų kalbos (Atikos dialekto) kirčiavimo. Liudijimų apie doriečių kirtį ir priegaidę išliko per mažai, kad būtų galima daryti tvirtas galutines išvadas, bet ne tiek mažai, kad tektųvisiškai atsisakyti mėginimo interpretuoti turimus duomenis. XIX–XX a. mokslininkų pastebėta, kad doriečių kirčio vieta yra tarsi pasislinkusi per vieną (retkarčiais dvi) moras į dešinę, lyginant su Atikos dialektu, bet šis įžvalgus apibendrinimas buvo laikomas labiau atsitiktinumu nei dėsningumu. Straipsnyje keliama hipotezė, kad doriečių fonologinis kirtis buvo realizuojamas žemesniu (ne aukštesniu, kaip Atikos dialekte) moros tonu, o kirčiai ir priegaidės doriečių poetų tekstuose buvo sužymėti Atikos dialektui skirtais ženklais pagal akustinį įspūdį, lyginant su Atikos dialektu. Jei doriečių fonologinis moros kirtis buvo realizuojamas žemesniu tonu, tai pokirtinė mora turėjo aukštesnį toną. Naujųjų laikų mokslininkai aukštesnį moros ar skiemens toną, papirusuose pažymėtą atitinkamais kirčio ženklais, laiko fonologiniu kirčiu, ir tai sukuria įspūdį, tarsi doriečių kirčio vieta, lyginant su Atikos dialektu, būtų pasislinkusi į dešinę. Jei priimame straipsnyje keliamą hipotezę, tai doriečių fonologinis kirtis pasirodo esąs identiškas (su negausiomis išimtimis) Atikos dialekto kirčiui, o skiriasi tik jo fonetinė realizacija. Tai gali būti naudingas tipologinis pavyzdys ir kitų indoeuropiečių kalbų, tarp jų ir baltų, kirčio istorijos tyrimams.