Infinitival relative clauses in Baltic and Slavonic

Anotacija

INFINITYVINIAI SANTYKINIAI SAKINIAI BALTŲ IR SLAVŲ KALBOSE

Santrauka

Latvių kalba, skirtingai nuo lietuvių kalbos, turi infinityvinių santykinių sakinių, žyminčių vardažodines grupes (grāmatas, ko lasīt „knygos skaitymui, ~ kurias galima skaityti“). Lietuvių ir slavų kalbos turi tik vieną infinityvinių santykinių sakinių tipą: jie žymi egzistencinio predikato neišreikštą subjektą (yra ką valgyti, nėra ką/ko valgyti; r. ecmь, чmo дeлamь) arba veiksmažodžio turėti neišreikštą objektą (turiu ką valgyti, neturiu ką/ko valgyti, s. b. sl. ne imǫtь česo ĕsti). Akivaizdu, kad vardažodines grupes žymintys latvių kalbos infinityviniai santykiniai sakiniai yra šios kalbos naujadarai: jie atsirado prieš adverbialinę paskirties bendratį įterpus santykinį įvardį, plg. lie. nusipirkau arklį akėti ir la. nopirku zirgu, (ar) ko ecēt. Bet lietuvių ir slavų kalbų infinityvinių santykinių sakinių atsiradimo negalima paaiškinti santykinio įvardžio įterpimu (pvz., neturiu ko valgyti iš *neturiu valgyti, s. b. sl. ne imǫtь česo ĕsti iš *ne imǫtь ĕsti), nes tada būtų nesuprantama, kodėl įterpus įvardžius ten neatsirado vardažodines grupes žyminčių infinityvinių santykinių sakinių (*neturiu duonos, kurią valgyti). Šiame straipsnyje iškeliama mintis, kad tokios struktūros kaip lie. neturiu ko valgyti, sl. ne imǫtь česo ĕsti galėjo atsirasti santykiniam įvardžiui pakeitus ankstesnį nežymimąjį (arba neigiamąjį) įvardį ir adverbialinei paskirties bendračiai tapus naujo santykinio sakinio predikatiniu centru, pvz., turiu ką (= kažką) valgyti (= valgymui) –> turiu, ką valgyti. Sąlygas tokiam procesui įvykti galėjo sudaryti panašios reikšmės santykinių sakinių su predikatiniais dalyviais buvimas ir baltų, ir slavų kalbose, plg. lie. nebuvo kas bedirbąs ir s. b. sl. nĕstь k’to milosrьduję. Tokiu būdu šalia archajiško dalyvinio tipo (ne)turiu ką valgąs atsirado naujas infinityvinis tipas (ne)turiu ką valgyti. Senas dalyvinis tipas struktūros atžvilgiu buvo artimas tam tikram dalyviniam netiesioginio klausimo sakinių tipui: nežino, ką darą (s. b. sl. ne vĕdętь, čьto tvoręšte) : neturi, ką darą (s. b. sl. *Ne imątь čьto (čego) tvoręšte). Dėl abiejų sakinių tipų paralelizmo bendratis iš naujų infinityvinių santykinių sakinių galėjo būti įsivesta ir į netiesioginio klausimo sakinius (nežino, ką daryti, sl. ne vĕdętь, čьto tvoriti), ir abu šie tipai toliau vystėsi lygiagrečiai. Šis paralelizmas sukliudė infinityviniams santykiniams sakiniams paplisti ir prasiskverbti į kitas sintaksines pozicijas, būtent į vardažodinės grupės pažyminio poziciją. Tik latvių prokalbėje minėtas paralelizmas išnyko, kadangi į infinityvinius santykinius sakinius buvo įvesti *ye/o- kamieno santykiniai įvardžiai, reliktiniu pavidalu išlikę debityvo sudėtyje (pig. s. la. teem ne bij ja ehd „jie neturėjo ko valgyti“). Nutrūkus ryšiui su netiesioginio klausimo sakiniais (abiejų tipų sakiniuose vartojami įvardžiai formaliai nebesutapo) infinityviniai santykiniai sakiniai latvių kalboje plito toliau ir juos imta vartoti taip pat ir vardažodinėms grupėms žymėti. Dabar vartojamas atnaujintas jų variantas su *k ^wo- kamieno santykiniais įvardžiais.